Šventė ...

Ji ateina ...

Sugėrusi mėlyną dangaus švytėjimą, tylų žolės gyvenimą ir žemę girdančio lietaus šlamesį. Surinkusi greitą vėjo bėgimą, seno miško skliautų virpesį ir rytmetinius paukščių žodžius.

Ji ateina ...

Tarsi neįsidegęs laužas – vos vos rusena... Šildo rankas. Širdį. Pagaliau įsiliepsnoja ir savo karščiu užlieja žmones. Saulės jėgą paėmusi, ji pavasariškai išskleidžia sielos pumpurus. Sudrasko liūdesio drabužį.

Ištirpdo nuovargį. Mintis apvaisina sėklų branda.

Ji ateina ...